Bendradarbiaujant su Lietuvos akademinių leidyklų asociacija parengtos pastabos dėl prieinamumo kriterijų nustatymo mokslo leidinių leidyboje.

Raštas išsiųstas Lietuvos Respublikos Prezidentūros Švietimo, mokslo ir kultūros grupei, Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo Ateities komitetui, Lietuvos Respublikos Socialinių reikalų ir darbo komitetui, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo komitetui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai

2025 m. gegužės 22 d. rašto turinys:
Susisiekta su pagrindiniais mūsų, Lietuvos akademinių leidyklų asociacijos, nariais ir Lietuvos periodinės mokslo leidinių asociacijos vadovais, kuriuos tai tiesiogiai liečia ir kurie šį klausimą seniai kelia, domisi ir ieško išeičių. Tai – didieji universitetai (VU, KTU, VDU, KU, LTMA) ir akademiniai humanitariniai institutai. Klausimų nemažėja, tinkamų atsakymų nerandama, atsakingos institucijos remiasi nuostatomis ir nuomonėmis, gindamosi dengiasi direktyva kaip skydu nuo pastabų ir siūlymų. Iki rimtos teisinės reglamentacijos dar neprieita, nors pastangų matyti.

Tenka vadovautis sveiku protu ir tikėtis protingumo kriterijų. Nesame teisininkai, bet matome situaciją iš praktinės pusės.

KTU ir VDU nuolat bandė tiesiogiai bendrauti, bendravo ir bendrauja su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pabrėžia konstruktyvų darbuotojos geranoriškumą, bet vis daugiau klausimų kyla.

Yra žinoma, kad Lietuvos universitetų rektorių konferencija rengia raštą dėl šios direktyvos įgyvendinimo.

Akivaizdu, kad direktyvos įgyvendinimas vyksta neįsigilinus į vietinę specifiką, nevengiant savotiško voliuntarizmo.

Lietuvos akademiniai leidėjai pasirengę bendradarbiauti su visomis suinteresuotomis šalimis rengiant ir įgyvendinant šias prieinamumo priemones. Tačiau norime, kad prieinamumo didinimas netaptų priežastimi jam sumažėti. Tikimės, kad aiškiai apibrėžtos gairės ne tik atitiks Europos Sąjungos teisės aktus, bet ir skatins platesnę Lietuvos leidybinės produkcijos sklaidą.

Mūsų pagrindinės pradinės operatyvinės pastabos ir siūlymai:

  •  Taikomos sąvokos neapibrėžtos, neištobulintos, taikomos paviršutiniškai, prisidengus direktyvos nuostatomis, nors daugelis dalykų išplaukia iš Lietuvos teisinės sistemos apibrėžčių. Remiamasi nuomonėmis, o ne teisiniais argumentais.
  • Nepaisoma veiklų specifikos. Mokslinės akademinės knygos yra specifinės ir labai skiriasi nuo grožinių knygų. Dėl siūlomo maksimalaus prieinamumo reikalavimų įgyvendinimo žymiai padidėtų leidybos kaštai, ypač leidinių, kuriuose vyrauja vizualiniai elementai – lentelės, schemos, diagramos, iliustracijos ar interaktyvūs informacijos pateikimo būdai. Tekstinio pobūdžio leidinių kaštų augimas galėtų būti minimalus (jei nekuriami specifiniai šriftai ir pan.), bet užtikrinti vizualiai sudėtingų leidinių prieinamumą reikalauja papildomų žmogiškųjų ir techninių išteklių, tai savo ruožtu sąlygoja didelius finansinius iššūkius, ypač parduodant mažai nišinių leidinių.
  • Šiuo metu dauguma leidėjų neturi pakankamai kvalifikuoto personalo, gebančio įgyvendinti sudėtingos struktūros leidinių prieinamumo reikalavimus. Tokioms kompetencijoms reikia specialaus pasirengimo, todėl tai tampa dar viena kliūtimi sklandžiai ir kokybiškai taikyti reikalavimus. Be to, leidybos rinkoje šiuo metu nėra lengvai prieinamų ar pritaikytų programinių įrankių, leidžiančių pusiau automatizuotai įgyvendinti prieinamumo kriterijus. Dėl to leidėjai bus priversti visus procesus vykdyti rankiniu būdu, taigi didės darbo sąnaudos ir mažės produktyvumas.
  • Maža lietuviškos leidybos rinka, riboti pardavimai ir elektroninių knygų paklausa neužtikrina finansinio pagrindo investicijoms į išplėstinį prieinamumo sprendimų diegimą leidžiant leidinius e. formatu. Priešingai – papildomi reikalavimai gali dar labiau sumažinti e. leidybos mastą ir apriboti skaitytojų prieigą prie leidinių e. formatu, ypač nišinėse srityse. Toks reglamentavimas gali prieštarauti pačiam prieinamumo principui, kai formaliai atitinkama reikalavimus, bet realus turinys tampa neprieinamas dėl mažesnio elektroninių leidinių pavadinimų skaičiaus, nes leidėjai beveik visas pajamas gauna iš spausdintų knygų pardavimų.
  • Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma Lietuvos leidyklų yra mažos, ne pelno siekiančios arba atvirosios prieigos leidyklos, turinčios nepakankamai personalo ir neturinčios prieigos prie aukštos kokybės gamybos priemonių. Aktualu, kad būtų inicijuotas atvirojo kodo programinės įrangos prieinamumo įgyvendinimui sukūrimas, panašiai kaip vykdomas Europos Komisijos projektas „Open Research Europe“ (ORE) platformoje pateikti atvirosios prieigos žurnalų publikavimo ir straipsnių maketavimo platformą.
  • Prieinamumo procesams automatizuoti pasaulyje nėra sukurta programinės įrangos. Pagrindinė naudojama programinė įranga – ADOBE, sukurta JAV, tačiau Valstijose šie dalykai nėra aktualūs, tad nesitikime ir greito programų pritaikymo. VU ir KTU turi 500–700 anksčiau sukurtų e. knygų ir vadovėlių, skirtų studentams mokyti. Fiziškai perdaryti šiuos leidinius per tokį laiką yra neįmanoma. Nors daugelis jų net neparduodami.
  • Pritaikant tinklalapius, rengiant bankines, prekybos ir panašias platformas pakeitimai daromi iš esmės vieną kartą, o rengiant / gaminant knygas šis procesas yra nuolatinis, kiekvienas elementas turi būti iš naujo perdarytas, modifikuotas ir pan. Pasaulyje dar nėra sukurta reikiamos programinės įrangos.
  • Atkreiptinas dėmesys, kad sausio mėnesį dingo iš pradžių skelbtas pereinamasis laikotarpis iki 2030 m. (nors direktyva nesikeitė!), bent taip traktuoja SDM. Visoms iki 2025-06-28 išleistoms elektroninėms knygoms atidėti prieinamumo formatų pertvarkymą iki 2030-06-28, kaip numato ES direktyvos nuostata.
  • Elektroninės knygos kažkodėl įtrauktos į paslaugų kategoriją – ir tai kelia nuostabą. Jau gerą dešimtmetį elektroninės knygos yra ne paslauga, o prekė / turtas, įtraukiamas į įmonės turtą.
  • Akademinėms įstaigoms automatiškai taikomas mažosios įmonės apibrėžimas (pagal Lietuvos teisės apibrėžtis). Dideli universitetai, gaunantys per 2 000 000 eurų pajamų, turi nedidelius leidybinius vienetus, kurių pajamos yra 50 000–100 000 eurų ir kurie turi 10–15 darbuotojų, tad lyg ir automatiškai netenka išimties statuso. Tai būtina atskirti ir atskirai nagrinėti.
  • Prieinamumo įstatyme reikalaujama, kad leidėjai užtikrintų, jog jų skaitmeniniai produktai ir paslaugos, taigi ir leidiniai elektroniniu formatu, būtų prieinami visiems asmenims, įskaitant neįgaliuosius. Tačiau leidėjams, autoriams ir technologijų teikėjams dažnai trūksta bendros sistemos ar gairių, kaip praktiškai laikytis šių reikalavimų. Atskirais atvejais kyla klausimų dėl proporcingumo taikant prieinamumo įstatymo nuostatas, todėl prieinamumas gali būti įgyvendinamas nenuosekliai arba nepakankamai. Prieinamumo reikalavimai būtų laikomi neproporcinga našta, jei kaštai didėja daugiau nei 20 %, lyginant su standartu be prieinamumo reikalavimų. Rinkos priežiūros institucijos motyvuotuose nutarimuose turi aiškiai nurodyti kaštų skaičiavimo metodiką. Neproporcingos naštos vertinimas turėtų būti persvarstomas kas 5 metus arba pasikeitus technologijoms. Siūlytina įvertinti kitų ES valstybių praktiką šiuo klausimu, pavyzdžiui, Vokietijos ar Prancūzijos.
  • Elektronines knygas priskirti gaminiams (prekėms), specialią programinę įrangą – paslaugoms; tokiu atveju ES direktyvos 2019/882 32 str. pereinamasis laikotarpis galėtų būti taikomas būtent gaminiams.
  • Pakeisti Įstatymo 2 str. 6 d. įtraukus nuostatą, kad aukštųjų mokyklų leidyklų nekomercinių vadovėlių, mokslo monografijų, atvirosios prieigos žurnalų ir kitų studijoms skirtų leidinių, kurie neparduodami rinkoje, nebūtų privaloma pertvarkyti į prieinamus formatus.
  • Siūlome įsteigti centrą, kuris organizuotų techninę ir metodinę pagalbą konvertuojant mažo tiražo nišinius leidinius į prieinamus formatus, pasitelkus masto ekonomiją ir automatizuotus sprendimus.
  • Numatyti subsidijas akademiniams kūriniams konvertuoti į prieinamus formatus.
  • Įdiegus prieinamo formato knygas, atlikti poveikio tyrimą leidyboje (sąnaudų ir pritaikymo neįgaliems naudotojams poreikį) ir, pavyzdžiui, po dvejų metų persvarstyti ribas ar išimtis, remiantis realiais duomenimis.